Liūdnos eilės

Nužudyta diena-mano jausmai.
Kiekviena diena mes vis tuštesni
Ant lūpų likę skausmo.
Meldžiu proto pabėgti nuo realybės

Pyktis susikaupė akyse...
Ašaros ir drebančios rankos.
Sienos sulaiko kvėpavimą.
Sudužta minutės.
Vis dar kenčiu.

Kenčiu nuo tavęs. Atrodo esu tuščia.
Bet tyliai atslenka nauja diena.
Užvaldo širdį. Ir pasipila ašaros.
Už savęs jaučiu kvėpavimą.

Meldžiu jo atsitraukti.
Bet jis alsuoja į mano ausį.
Kaip man skauda, kaip viskas negerai.
Meldžiu jo liautis, bet jis kužda dar garsiau.

Su lyg kiekviena ašarą nustoju egzistavusi.
Aš nebeverksiu, nes visai dingsiu.
Varpai kupini tiesos lengvai skambina melodija.
Klausytis beprasmiška-nieko negirdžiu.
Nuo savo minčių apkurtau.

Aš perdegus laike. Perdegusi tyloje.
Nelaikykit manęs aš noriu bėgti.
Bėgti į beribes dausas.
Užmigsiu savyje. Gyvensiu amžinoje komoje.
Nužudyta svajone palaidosiu širdyje.

Bet viskas baigęsi ir vėl viskas iš naujo.
Numirus saulei gimsta naktis.
Šiąnakt nemiega kankins.
Ir mintis apie vis tuštėjančia širdį.

Kai jis kentės aš jam kuždėsi.
Melas naujas Dievas, mielasis.
Nebandyk manęs lipdyti
aš čia, aš nesudaužyta.
Akys aptemsta. Pyktis apakina.

Jaučiu pulsuojanti kraują.
Jaučiu kaip jis bėga manimi.
Lyg koks tuščias gyvybės šaltinis.
O kam aš viską sakiau?
O kam taip palčiai pravėriau savo duris?

Kur bėgti kur pasislėpti? Nuo savęs ir kitų?
Nekursiu savęs per naujo.
Nes viską ką sukuriu tu naikini.
Tos ašaros jau nebetavo. Dabar jos mano.
Ir aš jau nebetavo. Dabar aš niekeno.
Atleisk.
Gal tokių minčių turi ir tu?
Jei taip tai dėk čia.
Būsi abdovanotas

Melodrama

Sunkios mano akys,
Ir vyzdžiai mato tamsa.
Man tamsu , o aš taip bijau tamsos...
Užmerkiu akis ir nebenoriu išvysti realybės.

Bet mintyse vėl tos pačios,
Senos laimes atsiminimai...
Kaip buvo gera...
Tai man temdo protą,
Ir veda iš jo...

Atsimerkiu ir vėl...
Ta pati tyla ir tamsa,
Man pašiurpsta oda-
Ir pradedu drebėti.

Mano vyzdžiai mato tamsa,
O per skruostus jau teka ašaros...
Jos saltos,
O širdis..Ji nebeegzistuoja...

Dabar noriu tik pabėgti,
Nuo savęs ir niekada negrysti...
Bet naktis eina ..
Bandau užmigti..

Ateina rytas,
Švinta saule..
Nusivalau savo liūdna veidą -
Ir užsidedu sau netikra šypsena,
Kad niekas neišvystu tikrojo mano veido..

kur tu? kur tas zmogus kuri as pamylau
kur tu? gal gali pasakiti nes man reika tik
taves tik tavo nuostabiu buciniu nuostabu
akiu tik tavo manai gyvensiu be taves
deja tu suklidai ir net labai neketinu gyvent be taves be tavo akiu nuostabiu

Krauju sriuvancios rankos,
Peiliukais supjaustitos kojos,
Upelais tekantis kraujas nebyliu
balsiu ji vis dar siaukasi taves

Ašara…
Atrodo viena, bet joje telpa tiek daug…
Džiaugsmas?
O galbūt
Tai, ką atiduoda audringa jūra, virsta lietumi.
Ir nenuostabu, kad lietus daugiausiai vandens gauna iš audringos jūros.
Mes bijome, kai mūsų akyse sužimba ašaros.
Mes to vengiame, mes tai slopiname, bent jau slepiame nuo kitų.
Ašaros – tikro jausmo, tikro gyvenimo išraiška.

Susapnuotos ašaros atneš
man laimę,
O laimė tik tada, kai
būna meilė.

Ašaros atneš man meilę,
O juokas – gal tik liūdesį.
Bet nesakau, kad juoktis kvaila,
Juk tą akimirką širdy junti tu džiugesį.

Man naktis primins gyvenimą,
O diena – mirtį neįžvelgiamą.
Iš kūr jūs žinot, kad rojus – šviesa?
Gal ten tamsoj žvaigždžių šviesa,
O saulės ten nėra?

Tas džiaugsmas, kai norai pildos…
Ir liūdesys, kai tau nesiseka…
Kai saulė staiga nebešildo,
Į mėnesį imi – atsisuki.
Mėnuo tau pasakys daugiau nei saulė!
Nors be saulės nebūtų šio pasaulio!
Skaisti, ryški šviesa apgaulė!
Ji neišgelbės šio pasaulio!

Man nereikia nieko,
Nereikia saulės nei dangaus,
Nereikia man net pasaulio,
Nereikia vėjo, medžių, paukščių čiulbėjimo,
Net ir saulės man nereikia.
Nes esi man tu saulė,
Nes esi tu man vėjas, medžiai.
Tu esi man visas pasaulis
Ir man nieko daugiau nereikia, tik tavęs..

Kaip pirma kartą pamačiau tavas akis
Aš pasakiau sau, gal čia gyli žydra jūra, o gal vandenynas.
Galėčiau paskęsti tavosiose akyse,
Man jos įstrigo labai giliai.
Aš pirmą sekundę supratau, kad tai tu esi..
O kaip išgirdau tavo balsą, man tai atrodė muzika.
Aš net negalėjau patikėti, kad tai tu..
Pirmą kartą supratau, kad galiu mylėti.
Pirmą kartą susimąsčiau ar galiu tikėti?
Pirmą kartą pagalvojau, gal tai tu tas žmogus, kuris esi man svarbiausias pasaulyje?
Supratau kad, nebegalėsiu tavęs pamiršti
Ir supratau kad, joks žmogus tavęs negali taip mylėti taip kaip AŠ..

Aš pabūsiu lietum, kai Tau širdį skaudės, kad galėčiau nuplaut dalį Tavo rimties. Aš ateisiu išryto, jei reikės - ir nakčia, kad galėtum mylėt, kad liktum šalia. Aš ateisiu. Tu lauk ir jei niekas nekvies, Tau atnešiu lietaus ir truputį nakties.